Nėra aiškios išvados, kuris dializės metodas turėtų būti naudojamas galutinės stadijos diabetinei nefropatijai. Peritoninė dializės terapija turi mažesnį poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai ir geresnę liekamosios inkstų funkcijos apsaugą nei hemodializė, ir gali būti tinkamesnė kai kuriems pacientams, sergantiems diabetine nefropatija.
Peritoninės dializės pradžios laikas pacientams, sergantiems diabetine nefropatija
Atsižvelgiant į galutinės stadijos diabetinės nefropatijos specifiškumą, dializės gydymas turėtų būti ankstesnis nei nediabetiniai pacientai. Nesant žarnyno infekcijos, divertikulo, sunkių pilvaplėvės sukibimų ir pan., Prieš dializės preparatą galima pradėti, kai glomerulų filtracijos greitis (GFR) sumažėja iki 20-30 ml/min., o dializę galima pradėti, kai GFR yra mažesnis nei 15 ml/min. Jei yra sunkių uremijos simptomų, tokių kaip acidozė, elektrolitų sutrikimas, širdies nepakankamumas, pykinimas, vėmimas ir kt., Dializė gali būti tinkama iš anksto.
Peritoninės dializės programa
1. Gydymas peritoniniu dializatu gliukozės pilvaplėvės dializatu gali sukelti medžiagų apykaitos sutrikimus, tokius kaip hiperglikemija; maža pH aplinka, reikalinga paruošimo procesui, gali sukelti lėtinį pilvaplėvės uždegimą ir pažeisti pilvaplėvę; pasisavinus gliukozę, organizme gali būti gaminami galiniai glikacijos produktai (AGE), AGE gali prisijungti prie specialių receptorių įvairiose ląstelėse (pvz., kraujagyslių lygiųjų raumenų ląstelėse, endotelio ląstelėse ir kt.), Todėl sustorėja kraujagyslės sienelė, sukelia audinių išemiją ir kitus sutrikimus. Icodextrin dializatas ir aminorūgščių dializatas gali būti naudojami pacientams, sergantiems diabetine nefropatija. Pirmasis naudoja polisacharidą kaip osmosinį agentą, kuris pasižymi ilgo osmosinio slėgio palaikymu, dideliu ultrafiltracijos efektyvumu ir mažesniu AGE susidarymu, ir yra ypač tinkamas pacientams, sergantiems galutinės stadijos diabetine nefropatija. Aminorūgšties dializate nebuvo gliukozės, o osmosinis slėgis buvo artimas 2,5% gliukozės dializato slėgiui (365 mOsm/L, palyginti su 396 mOsm/L). Jis gali ne tik gaminti ultrafiltraciją, bet ir tiesiogiai papildyti maistines medžiagas, kurių trūksta žmogaus organizmui (kiekvienas 2L maišelis gali suteikti 22 g aminorūgščių), o tai tinka diabetinės peritoninės dializės pacientams, ypač tiems, kurie turi nepakankamą mitybą.
2. Dializės režimas ir dializės dozė Peritoninės dializės režimo ir dializės dozės pasirinkimas diabetu sergantiems pacientams turi būti pagrįstas peritoninio peritoninio transportavimo savybėmis, o peritoninio transportavimo funkcija reikšmingai nesiskiria tarp diabetinės ir nediabetinės nefropatijos pacientų, sergančių ESRD.
kitos priemonės
1. Glikemijos kontrolė: cukriniu diabetu peritonine dializėmis sergantys pacientai iš esmės turi naudoti insuliną cukraus kiekiui kraujyje kontroliuoti, be mitybos kontrolės.
Dieta: Siekiant užtikrinti kalorijų tiekimą, bendros dienos kalorijos po dializės yra 1800–2000 kcal, vidutiniškai 35kcal/(kg·d), parenkama aukštos kokybės baltymų dieta 1,0–1,2 g/(kg·d), tinkamai kontroliuojamas vandens ir natrio druskos suvartojimas. Papildykite vandenyje tirpiais vitaminais.
Insulino vartojimas: Kadangi dializate yra didelis gliukozės kiekis, dializuojami pacientai turi pridėti papildomą 100-200 g gliukozės apkrovos per dieną, todėl dializės gydymo metu cukraus kiekis kraujyje labai svyruoja. kontrolė yra sunkesnė.
Problemos, apie kurias reikia žinoti
1. Cukraus kiekio kraujyje kontrolės tikslinė vertė: palaikyti normalų cukraus kiekį kraujyje viso skysčių mainų proceso metu, kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje po valgio ir išvengti hipoglikemijos. Gliukozės kiekis kraujyje nevalgius turi būti kontroliuojamas maždaug 7,0 mmol/l, gliukozės kiekis kraujyje po valgio turėtų būti apie 10 mmol/l, o glikozilintas hemoglobinas<>
2. Insulino vartojimas: Iš esmės insulinas turėtų būti pirmasis pasirinkimas visiems pacientams, kuriems atliekama peritoninė dializė, ypač sergantiems CAPD. Rekomenduojama naudoti trumpo veikimo insuliną, paprastai ne ilgai veikiantį insuliną, nes šie pacientai turi ilgesnį insulino pusinės eliminacijos laiką (sumažino insulino inkstų klirensą), o ilgai veikiantis insulinas nėra palankus cukraus kiekio kraujyje kontrolei.
3. vartojimo būdas: poodinė injekcija ir (arba) intraperitoninis vartojimas. Pirmasis turi pranašumą, nes yra paprastas, patogus ir sumažina pilvo infekcijos tikimybę. Tačiau dėl tokių veiksnių kaip injekcijos vieta ir koncentracija insulino absorbcija nėra stabili, cukraus kiekis kraujyje labai svyruoja, dažnai atsiranda hipoglikemija. Intraperitoninio vartojimo privalumas yra tas, kad pilvaplėvė gali lėtai absorbuoti insuliną ir patekti į sisteminę kraujotaką per portalo veną, o procesas yra arčiau fiziologinio insulino išsiskyrimo būdo. Tačiau intraperitoninis vartojimas padidina intraabdominalinės infekcijos tikimybę, o dializės maišelis ir vamzdynas sugers insuliną, o tai turi įtakos veiksmingumui. Pacientams dažnai reikia padidinti insulino dozę (paprastai 2–3 kartus didesnė už poodinio insulino dozę).